Toj šaly, kur lietus lyia, varpas gaudžia, –
Jaunoje krūtinėj virpa jo aidai.
Ir malonu taip didžiai garbingai liaudžiai,
Kad svetur, toli nuo čia, tu ją radai.

Tėvų kalba – širdies daina, lopšy supta,
Kitoj šaly, ilgam kely neužmiršta.
Ji tau visa – žolės rasa gimtų laukų.
Mylėki ją visa galia anų laikų.

Tėvų žemėj prie bakūžės svirtis rymo,
Šalia tako kvepia, svyra jazminai.
Klėty guli senas balnas žalio tymo,
Ar ateis kas čia pabūti – nežinai.

Čia gandrai aukštai padangėj ratą suka,
Tėvų žemėj aušta rytas, vėl diena.
Prie upelio tarsi tiltas veda rūkas,
Tyliai skamba jo versmėj širdies daina.

Tėvų kalba – širdies daina, lopšy supta,
Marijos žemėj tėvams tautos skirta.
Ji tau visa – dangaus šviesa, gili malda.
Tėvų kalbos tu nepamirši niekada.