Mes nesuspėjome

Po žaliuojančiom tuopom
Mudu tyliai stovėjome.
Daug ištarti viens kitam norėjom,
Bet deja...
Mintys lėkė, o lūpos tylėjo.
Taip norėjos šypsniu
Viens kitą padrąsint.
Neišėjo.
Išsigandom širdžių šylumos.

Raudo tuopos, ir raudome mudu,
Prisilietę mes bėgom šalin.
Jaudulys.
Šiurpuliukai.
Baimė
Išsiskirti neištarus to vienintelio žodžio.
Gal mes klydom, gal ne to mes norėjom?
Gal paklydom jausmuos?
Kaip žinoti, kas tikra, kas – ne?

Tuščias parkas raudojo,
O mudu po tuopom
Kaip vaiduokliai stovėjom.
Viens į kitą bijojom pažvelgti.
Tik žinojimas, kad esam skirti,
Šildė sielas ir kaitino kūnus.
Nepakako.
Laikas bėgo. Reikėjo ištarti sudiev.
Pabijojom. Mūsų lūpos tylėjo.

Bėgo dienos... ir metai.
Nepamilom kitų.
Per atstumą mes jautėm,
Kad nė vienas iš mudviejų
Nepamiršom viens kito akių.
Tik nei vienas nedrįsom pripažinti,
Kad svajonė, kuri virto akimirka,
Galėjo tęstis amžinai.
Mes nespėjom.

Jei bent vienas iš mūsų būtų prabilęs,
Pripažinę, kad troškom viens kito,
Gal likimas mums būtų
Dar truputį dovanojęs dienų.
O dabar...
Nei myliu, nei sudiev,
O norėjom tiek ištarti viens kitam...
Gal tai, kas liko mumyse,
Ne mums buvo skirta?

Jei nebūtume skubėję nueiti,
Jei nebūtume bijoję
To, kas dar neįvyko
(O taip norėjos tuomet
Atsivert, išsakyt,
Šypsniu viens kitą padrąsint),
Gal dar būtume spėję
sulaikyti viens kitą?
Tik mes nesuspėjom...
nerašanti