Jokių rungčių, ne stygius etalonų, idealiai išlygintas kardiogrmamos siūlas
Apdovanojimas, kurio pirmaujantys visai netrokšta,
Labai mylėjusiems — be juoko šitas pokštas,
Suėjo, sulėkė, o kas atgulęs — guli.

Ko nesišypso, netaria nė žodžio?
Plevena žvakės ir vainikai vysta.
Keista misterija. Gal atsiliepk, mylysta,
Užginčyk pelenus ataušusius, sruogelę dūmų, suodžius.

Užsmaugęs sielvartas, jeigu kava — tik kąsniais,
O gedulingi pietūs — prėskas šėkas.
Ar bepakeis tave man kas pasauly? Niekas.
Tiesiog reiks perkainuoti skirtingumo prasmę,

Kad savo gyvastį pajustum, eit basai per gruodą
Ir semt rėčiu, kas būtą laimę primena.
Nėra jau skirtumo, kas tu — nykštukas, milžinas,
Kada mirtis įleidžia pirmą dozę nuodo.