Ašaros, bet meilės, rieda,
Širdį palietė kažkas,
Teka skruostais... juk ne gėda,
Atgaila sau kelią ras.
 
Plauna dulkes nuo paveikslų,
Kabančių širdies erdvėj,
Purvo dėmės... kodėl keista?
Gal nebūni nuodėmėj?