Kai baigsis lietus, sušvytės vėl laukai
Ir ežeras tyliai nurims.
Suprasi tada, kad kažką pajutai,
Nors siela galbūt ir numirs.

Užgausi gitaros jautriąsias stygas
Ir sklis aidas muzikos kloniais.
Užsuks į dirvonus, suartas lankas,
Visom pakraipom, visais skoniais.

Gyvatvorių gėlės iš karto pražys,
Pravirks senas beržas palaukėj.
Ir aklas žmogelis tą saulę išvys,
Tada sužinosi ko laukei.

O laukei rudens, pirmo gruodžio šalnų,
Pradėti iš naujo gyventi.
Bet ne, pamąstai – jau turbūt per vėlu,
Palieki likimą rusenti...