Pasibaigia diena. Vakaras užlieja širdį.
Alsuoja žemė, mirtį glausdama.
Sparnai plasnoja, bando kilti,
Bet atsitrenkia į neviltį krūtine.

Bežadė tyluma, tik laiko dūžiais
Išnyra dejonės iš tamsos
Ir drumsčia onkopalatą, ūžia –
Tau šiandien, man – rytoj. Ir taip visados.

Prie palinkusių kryžių savo
Vėl skleisis chrizantemų balta šviesa.
Kažkam laikrodis laiką atskaičiavo, –
Priartėjo mirtis amžina.

Išeinam, kaip tie ilgesio dūmai.
Išskrendam, kaip paukščiai rudens.
Dingsta mūsų pasakų rūmai
Ir balsai jų jau neskardens...