Iš kitų platumų aistringumą atsinešė vėjas
Ir baimingas maldas gožia tirpsmo guvus kliokesys,
Dryksta marška pusnies lyg per naktį ją kas išdėvėjo,
Nes žiemos patalai kol nemiršti, tol tau neskirti.

Brinksta, rąžosi — kils, kas kutenimą saulės pajuto,
Sujudės, subujos, išsiners iš ankštų pumpurų,
O upeliai drumsti susilies į skaidrėjančią upę
Ir po krikšto lietum taps būty lig šventumo švaru.

Pirmo lašo daina, atsigavus pavasario nuojautoj...
Eikš, klausysim drauge, kaip almės, kaip skambės, kaip nuoš.
Ant belapės šakos tarsi ašara lašas siūbuoja
Tikro džiaugsmo vardan, nes ištrūko iš gniaužtų žiemos.