Padūkęs gyvenimas
Tas gyvenimas padūkęs
Ritas vieškeliu dulkėtu.
Pakelėj šmaikštuolės dzūkės
Siūlo uogas, kad galėtų...
Nusiimsiu aš kepurę
Prieš dzūkaitę jauną.
Ne vien uogų ji juk turi,
Bet ir liemenėlį liauną.
Tiktai vandenėlio gėlo
Paprašysiu aš dzūkaitės
Savo pakeleivio sielai,
Kad nebūčiau taip įkaitęs.
Ir vėl saulė ir vėl dulkės,
Bet gyvenimas vis ritas.
Nors paimk, žmogau, ir gulkis,
Kol ateis tau rytas kitas.
Taip gyvenimas padūkęs
Ir jame dulkėtas kelias
Bėga tartum šuo nutrūkęs,
Iš paskos grandinės galas.
Ar visuomet žmonės žino,
Kokio ilgio ta grandinė?
Kiek įpilti reik benzino
Lik stotelės galutinės?
Ir ar visad reik žinoti,
Kam mėnulio padėtis?
Kam keliai yra vingiuoti?
Kam ką reiškia pilnatis?
Pilnatis tiems, kas nežino,
Ką sodint savam darže.
Kad nereik laikyt benzino
Kito sielos garaže.
Taip gyvenimas ir bėga,
Kam padūkęs, kam dar ne.
O pernykštį sausą sniegą
Matome tiktai sapne.