Ir ką tu pasakyt man  nori, rūškanas dangau?
Iškrito snaigės — liko tik lietaus...
Dar atilsio atgulęs šaltis neužtruks,
Papūs šiaurinis, — pūgos vėl nubus.
Kalbi vis, o dangau – drauguži...
Ne draugas tas, kas talžo, kai pargriūvi?..
Ledu aptraukė takelius niūri naktis.
Paukštelis beldžiasi, — nieks lango neatidarys.
Žiūriu ir aš į savastį dangaus,
Bandau užkalbinti ir atsako sulaukt.
Į delnus tyliai laša laikas, į tuščius —
Priglaudę šakos plikumu savu...
Stuksena ratais, bėgiais, žingsniais į namus,
Sparnais svajonių, šaukiančiu skausmu...
Dangau, kur plakanti širdis tava,
Nejau tik marška dylanti, migla?..
Tyloj save išgirdus nudžiungu —
Tikriausiai dalį savo širdyje tavos turiu...