Mane klausia: „I kam tau tos vištos,
Tik da viena klapata?“
O ma jų reikia i viskas!
Vė susopo kažkam galva?
Vė pagailo nurautos rasodos,
Iškapstytų nešliukų a rūtų...
Mano vištos – mano iškados,
Ka bėdų štarkesnių tik nebūtų.
O dėl brokų a kvietkų neverkim,
Jei reikės – naujai atsodysiu.
Iki rudenio marios da laiko,
Da suspės i užaukt ir pražįsti...

I neklauskit mane – kam tos vištos?
Nežinau – ma jų reikia i viskas!