Feisbuke skaitinėjau apie beprasmybės akciją – kasti sniegą iš vienos vietos ir atgal, supilant į krūvą ir vėl paskleidžiant, samstyti jį kiaurasamčiu – kiek besemtum, vis nieko nelieka. Taip, esą, daroma su pinigais kultūrinei spaudai remti.
Užkliuvo žodis remti. Kas yra ta literatūra mūsų visuomenėj? Elgeta prie durų? Neįgali būtybė, kurią reikia remti, kad nesukluptų? Ji kažkur, kažkaip, matyt, gyvena, tik niekas nežino nei kur, nei kaip. Ir nenorėtų žinoti, bet ji turi tokį bjaurų įprotį kasmet viduržiemy, apie Naujus metus apsireikšti su pretenzijom gauti pinigų savo egzistencijai. Reikalavimai kuklūs – tik išgyventi, ne suklestėti.
Niekas neneigia teiginio, kuris iš aukštų tribūnų skelbiamas kaip aksioma, kad kultūra visuomenėje yra bent jau ne mažiau svarbi už kokią ten ekonomiką, valdžios institucijų veiklą, socialinę situaciją, bet, keista, šitokia svarbi visuomenės egzistencijos ir pažangos sritis, nulemianti jos pačios išlikimą, neturi jokios patikimos jai skirtos vietos juridinėj visuomenės struktūroj, jokios stabilios eilutės valstybės biudžete, nekalbant apie tai, kad ta eilutė, atsižvelgiant į visų pripažįstamą kultūros svarbą, būtų viena iš pirmųjų. Deja, svarstant biudžetą, tik kai visi tam darbui įgaliotieji ir suinteresuotieji jau būna mirtinai pavargę ir daugiau mažiau užganėdinti dalybų rezultatais, kažkas ima ir primena, kad dar prie durų tyliai, kultūringai, nusižeminusi brazdinasi ji, kultūra, atkakliai mėginanti priminti valstybės galingiesiems, kad į jos terbą ne tik kad neįdėtas kepalėlis duonos, bet nenubiro nė trupinių nuo dalybų stalo. Tada į įstatymo galią turinčio dokumento pabaigą įrašomos kelios aptakios, neįpareigojančios eilutės apie fondą – sudaryti, atradus skirti, numatyti, įvertinus galimybes ir galiojančią tvarką, perėjus visas institucijas, gavus visus parašus ir antspaudus paremti... iš bado svyruojančią, sausio speiguose tirtančią elgetą – literatūrinę spaudą ir kultūrą apskritai. Ir tegu ji prasmenga gyvenimo verpetuose iki kitų Naujųjų. Čia, valdžios koridoriuose ir kabinetuose, jos niekas nepasiges, o jei ji kam reikalinga, tai tie kažkas ja ir tepasirūpina – ko alkanas rašytojas nepadarys, norėdamas, kad jo kūrinys būtų išspausdintas? Ir atsigrįžtama į verslą. Mąstau, o kodėl taip? Ar verslininkų kastai ji, literatūra, reikalingiausia, ar todėl, kad be biudžeto tai vienintelė institucija, turinti pinigų ne vien duonai, bet ir išmaldai. Ir prabangai – nusisamdyti dvaro juokdarį. Ko verta tokia periodikos ir ne periodikos literatūra? Badas – geriausias cenzorius.
Kodėl tokios niūrios šį rytą mano mintys? Keistai sutapo Algirdo Sinkevičiaus žinutė Viešvilės internetinėje svetainėje, kad tokio išsamaus leidinio apie Viešvilę spausdinimas nukeliamas neribotam laikui, daugelio pasišventusių žmonių ne vienerių metų darbas nurašomas, neatlyginamas ir paliekama žiojėti didelė spraga tiriant ir išsaugant ateities kartoms tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos istoriją, ekonomikos, visuomeninę sanklodą, kultūrą. Dar tiek daug ką būtų galima išsaugoti, jei neatsiremtų viskas į pinigus ir į bukų valdininkų požiūrį į kultūrą. Gal kada ir atsipeikėsim, bet dabar kasdien nyksta gyvoji atmintis, miršta paskutiniai paskutinio karo ir pokario peripetijų liudininkai. Pagaliau, ar atsiras, kas perima iš dabar dar vis triūsiančių, nors ne vieno jau turinčių teisę į užtarnautą poilsį, pasišventėlių, po aguonos grūdą nešančių mūsų istorijos atmintį į knygas ir bergždžiai besibeldžiančių į rėmėjų, valdininkų duris ir sąžines, mėginančių įtikinti juos savo darbo svarba ir reikšmingumu, estafetės lazdelę? Tarsi tik jiems, pasišventėliams, to reikia. Ką paliks istorijai tie šių dienų galingieji, sukaupę savus turtus ir skirstantys valstybės iždą, pamiršdami, kad ne jie, o tautos kultūra rašo istoriją. Neįtikina teiginys, kad nėra pinigų, galimybių, kad reikia palaukti geresnių laikų – ne pinigų trūksta, o sveiko požiūrio į kultūrą ir, jei tas požiūris nesikeis, geresni laikai neateis niekada.
Tos mintys susišaukia su dar vienu istorijos liudijimu – skaitau Editos Barauskienės istorinį romaną „Tolminkiemio sodininkas“*. Taip, apie Kristijoną Donelaitį. Ne tik – ir apie Mažosios Lietuvos kalbos ir kultūros išsaugojimo problemas, taip susišaukiančias su dabartinės Didžiosios Lietuvos problemomis.
Jonas Bretkūnas suprato ir negalėjo likti abejingas krašto nutautinimui ir lietuvių kalbos išstūmimui ir nunykimui. Įvertinęs didelę bažnyčios įtaką ir galimybę per ją išlaikyti lietuvišką žodį, per dešimtį metų atliko titanišką darbą – išvertė į lietuvių kalbą Evangeliją, tiek Senąjį, tiek Naująjį testamentus, paskui dar bemaž tiek metų rūpinosi jos išleidimu, bet pasiekė tik to, kad rankraštis buuvo konsistorijos nupirktas ir...padėtas į stalčių šimtmečiams. Iki geresnių laikų, kurie taip ir neatėjo, nes nepasikeitė didžiųjų valstybių požiūris į Mažosios Lietuvos kultūros problemas, ji netapo pasauline vertybe, o Mažosios Lietuvos neliko. Tik neįtikimai laimingo atsitiktinumo dėka per visas tų šimtmečių audras Bretkūno rankraštis išliko, bet ir dabar jo paruošimu spaudai labiau rūpinasi Vokietija, negu Lietuva.
Ar ne tas pats dabar laukia mūsų? Pinigų visais, net blogiausiais laikais, buvo ir yra, užtenka pasidairyti, kiek jų skiriama menkaverčiams renginiams ir projektams, kiek nuteka korupcijos kanalais, kiek paprasčiausiai išvagiama. Trūksta išminties ir atsakingo požiūrio, kai esminių klausimų sprendimas paliekamas savieigai, autorių išradingumui ar nekompetentingų, problemos nesuvokiančių ir visai ne tokių tikslų siekiančių rėmėjų malonei.
Jonui Bretkūnui bent buvo atlyginta už darbą, paskirta renta iki gyvos galvos ir tiems laikams nemenka pinigų suma, kas, deja, pamirštama šiais laikais. Jei tai tęsis per ilgai, ar atsiras, kas pakeičia tas darbščias biteles, dirbančias iš pasišventimo, ne sykį prarandančias viltį, kai internetinėse svetainėse atsiranda lakoniškas įrašas, kad didelės, išsamios, kruopščiai paruoštos monografijos apie Viešvilę, kurios lemtis yra tarsi jungtis tarp Lietuvos, Didžiosios ir Mažosios, ir istorinio santykio su didžiosiom kaimynėm, leidimas atidedamas neribotam laikui. Iki geresnių laikų, kurie, didelė tikimybė, taip niekada ir neateis, jei nesikeis požiūris, jei nepasimokysim iš praeities, o tik pilstysim iš tuščio į kiaurą.
 
*Edita Barauskienė „Tolminkiemio sodininkas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius. 2015.