Meilės anatomija (2)

Viliui ir jo žmonai Solveigai ketveri metai prabėgo šuoliais, įsikuriant naujame bute (gavo geresniame Vilniaus rajone), vaikų gimimai, ligos. Dukrytei Gabijai buvo jau ketveri metukai, o sūneliui Vakariui tiktai metukai. Gimdymai Solveigai išėjo į naudą, pasidarė moteriškesnė, išgražėjo.
Nelauktai Viliui buvo pasiūlytas vienos gamyklos direktoriaus postas.
Pasitaręs namuose su Solveiga, sekančią dieną pranešė ministerijai, kad sutinka. Namuose džiaugsmas liejosi per kraštus.
Vilius džiaugėsi, kad gaudamas didesnį atlyginimą galės užlopyti skyles, ir kas be ko DIREKTORIUS tai ne koks skyriaus viršininkas, juk garbė niekada nei vienam nebuvo paskutinėje vietoje. Abu nutarė, kad Solveiga kol kas nedirbs, o bus namuose su vaikais, kol vaikai pradės lankyti mokyklą. Solveiga tuo negalėjo atsidžiaugti, nes jos gyvenimo ašis buvo šeima. Svarbiausia, kad nereikės atiduoti sūnelio Vakario į lopšelį, o ir Gabytė jau buvo atpratusi nuo darželio, nes po broliuko gimimo jo nelankė. Kadangi Solveiga Vilių labai mylėjo, tai iš karto pagalvojo, kad ir jam daugiau dėmesio galės skirti.
Kad stažas nenutrūktų, Solveigos darbo knygutė buvo „įdarbinta“.
Prasidėjo kopimas į kalnus. Kiekvieno kalnai – skirtingi, su savais džiaugsmais ir sunkumais. Viliaus kalne buvo iškirsti laiptai ir užkloti kilimu, kuriuo lipant tykojo pavojai suklupti arba paslysti ir net nudardėti žemyn. Solveigos kalnas buvo paprastesnis, tai vaikų priežiūra, buto tvarkymas, maisto produktų pirkimas bei valgio ruošimas ir t. t. Tai kasdieninis darbas, ir jeigu vyras nėra pratęs prie tokių darbų – net nepastebi. Juk ne veltui liaudies patarlė sako, kad moteris laiko namo tris kampus, o vyras tiktai vieną.
Solveiga kantriai kopė į savo kalną, nors kartais vakare jausdavosi taip pavargusi, kad vos padėjusi galvą ant pagalvės bematant užmigdavo.
Vilius savo kopimą slidžiais laiptais pradėjo savo pavaldinių, kolegų sveikinimais, įsiteikiančių šypsenų priėmimais. Iš ministerijos atkako atstovai pasveikinti naujai iškepto“ direktoriaus.  Juk negalima praleisti progos veltui išgerti šampano ir ne tik šampano...
Praėjus kelioms dienoms, Viliui prasidėjo perėmimas ir susipažinimas su gamyklos gamyba, finansine padėtimi, gamyklos perspektyva bei galimybėmis. Vos jam paprašius duomenų apie kurio nors skyriaus veiklą, bematant būdavo pateikiama su neprašytu priedu apie darbuotojus bei jų užkulisinę veiklą. Mat gamykloje vyravo moteriškas kolektyvas, todėl naujam direktoriui dauguma stengėsi pasirodyti iš „gerosios“ pusės. Visoms imponavo Viliaus duomenys: jaunas, gražus, malonus ir... direktorius, kai kurios įsivaizdavo jį pusdieviu, kalbant net akių neišdrįsdavo pakelti. Tai buvo pradžioje. Paskui prisiminė liaudies sparnuotą posakį „Vedęs vyras – nemiręs“ ir išsigydė nuo drovumo.
Taip praėjo dar vieni metai.
Į išėjusios sekretorės vietą buvo priimta nauja sekretorė Vanda, apie tokias merginas sakoma „šustra prie pečiaus ir prie svečio“, vikri kaip vijurkas. Stebėdama direktoriaus nuotaikas, nesuklysdavo, ko tuo metu jis pageidautų: ar kavutės, ar iš po vakarykščio susitikimo su draugais alaus su kiaušinio tryniu. Nunešusi kavutę arba alų, akinančiai nusišypsodavo, švelniai prisilietusi, nuimdavo nesamą pūkelį nuo peties, niekad nepritrūkdavo subtilių su humoru žodžių, kad praskaidrėtų  jo drumsta nuotaika.
Vieną kartą Viliui prireikė nuvažiuoti į valdybą suderinti projekto dėl naujos statybos. Galvodamas, kad gali prireikti sekretorės pagalbos, pasiėmė Vandą ir išvažiavo su jo mašina. Važiuojant iš valdybos, nors juos ten ir pavaišino, Vanda pakvietė užvažiuoti į jos vieno kambario butuką išgerti geros kavos. Iš pradžių direktorius sudvejojo, bet paskui pagalvojęs nusprendė, kad tai nieko blogo, ir sutiko.
Tą vakarą jis grįžo į namus labai vėlai, nesmagiai jausdamasis. Matydamas Solveigos, nerimastingą žvilgsnį, pasakė: „Atleisk, brangioji, šiandien buvo man labai sunki diena. Teko pavaišinti iš ministerijos atstovus, net pats ministras buvo.“ Solveiga, patikrinusi, ar vaikai nenusikloję, atsigulė. Tačiau nustebo pamačiusi, kad Vilius jau snaudžia, net nepabučiavęs jos nakčiai.
Pradėjo kartotis pas Vilių iš visur svečiai, padidėjęs darbo krūvis ir t. t.
Paprastai žmona pirmoji pajaučia vyro atšalimą, bet apie priežastis sužino paskutinė. Laikui bėgant, visada atsiranda geradarių, kurios paslaptingai paskambina, kad nepažintų balso, ir praneša. Jų motyvai yra labai įvairūs. Vienos galvoja: aš neturiu vyro, štai ir tu tuoj neturėsi, kitos – o gal mane vyras pamatys, kai žmona susikibs su sekretore, dar kita – smagu matyti kenčiantį žmogų. Tačiau kaip taisyklė nei viena nepraneša gero norėdama. Beveik visos moterys žino, kad tokie skambučiai ir prasidėjęs aiškinimasis priartina finalą. Dar nei viena moteris nelaimėjo liedama ašaras ir meilužei draskydama akis.
Solveiga buvo protinga moteris. Ji nežemino savęs ir nesuteikė džiaugsmo šeimyninio spektaklio gerbėjams. Kai Vilius grįžo į namus, ji pasakė, kad ji viską žino, ir paklausė, kodėl jis taip daro. Jos vyro, kaip ir kai kurių kitų vyrų, atsakomybės jausmas buvo silpnas. Jie stengiasi visą kaltę perkelti ant kitų pečių. Būna bet kas kaltas – tik ne jie. Vilius atsakė: „O ką man daryti? Tu pasidarei nebeįdomi. Tau terūpi tik vaikai, aš ir namai.“ Solveiga pajautė, lyg styga būtų nutrūkusi. Tepasakė: „Aš nepamiršiu, Vilyti, nuo šios dienos pasidarysiu įdomesnė. Rytoj parnešk pažymą pristatyti vaikų darželiui.“  Vilius įsižeidęs pirmą kartą nuėjo miegoti į svetainę. Solveiga ilgai negalėjo užmigti, galvodama, kodėl taip atsitiko, kad jie susvetimėjo.
Prieš pradėdama dirbti ji apsilankė kirpykloje, kur pakeitė įvaizdį, drabužių parduotuvėje atnaujino garderobą.
Po poros savaičių Solveiga pradėjo dirbti vienoje įmonėje. Kolektyvas nebuvo didelis, bet draugiškas. Dirbo dauguma vyrai.
Skausmas pradėjo mažėti.
Vilius, rytą pamatęs žmoną pasiruošusią eiti į darbą, pastebėjo  jos pasikeitimą. Pagalvojo, kodėl Solveiga, eidama į darbą, išsipuošė?  
Į širdį įsirangė  pavydo kirminas ir sukrebždėjo savininkiškumo jausmas.
Nuvežęs vaikus į darželį, pasuko link gamyklos. Eidamas į kabinetą pirmą kartą net nežvilgterėjo į Vandą, kuri telefonu su kažkuo flirtavo.
Viliui atėjo laikas praregėjimui, kad laikas flirtą stabdyti su sekretore, nes ji be aistros nieko daugiau jam negali pasiūlyti. Lengva nuspręsti, tačiau ne taip lengva įvykdyti. Anot H. de Balzako, „Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms.“
Tačiau pasidarė retesnės išvykos į Vandos butuką.
Artėjo Naujieji Metai. Solveigos įmonės administracija suruošė darbuotojų vaikams eglutę ir po dovanėlių vaikučiams atidavimo bei jų dainelių tėvelių su antromis pusėmis pasisėdėjimą. Na, kaip visiems žinoma, tokie tėveliai – direktoriai (o gal ką nors naudingo pavyks išpešti?) yra sutinkami išskėstomis rankomis. Viliui dėmesio netrūko, bet tai jam nesutrukdė pastebėti vieno žmonos kolegos jai skirtų „gilių“ žvilgsnių. Šito nepakentęs pasakė, kad laikas į namus ir nėra reikalo varginti vaikus.
Supratęs, kad iškilo grėsmė šeimos „pastatui“, artimiausiu metu, suradęs pretekstą, Vandai pasiūlė arba pereiti į kitą darbą ceche, arba išeiti iš darbo. Ji pasirinko cechą.
Ši drama nebuvo paskutinė Viliaus ir Solveigos šeimoje, bet tai jau kitos istorijos.
 
nei_sis_nei_tas