Gėre mėnuo iš šulnia varsmes.
Ir sniegines avelas pusnynuose braide.
Vis klausiausi už lunga zylalių gesmes,
Kol širdin sapuliais ilgesys nusilaide.
 
Až tvaras nusilaide pabalįs dungus.
Žvaigždžių takas nuaustas nutįsa lig žemes.
Ar atais tuo taku, kas man būva brungus,
Kai net sienam atodūsiai remias.
 
Kai raudonam dunguj naujas rytas nušvįs,
Ir pabudus diena vėl nukrykštaus.
Ažeri mėnuo gaudys šarkšnotas žuvis,
A na sniega spindes karkla rykštes.
 
Ir sapes dūšių man ligi pat gelanies.
Lapiniais baltais dungų ažlopys.
Ir kaip abrazdas baltas unt lada spindes
Tava veidas snieguotam šoky.
 
Vėjas stūgaus iš až apsnigtų patvarių.
Pražys saujaj na saulas gėlas.
Tas venintelas , tas trakštamas, neturiu.
Vepūtynius pūga širdyje man suvėla.
 
Sienų sųsparas šalty išvargį  traškes.
Skambes patkavam rogių kelias.
Ir taip baisiai, taip baisiai sapes
Tava žodžiai ladan inšalį.