Yra malda, kuri nesensta,
ir vasara – be pabaigos.
Mirtis – tik balto kelio vingis
dabar į visados,
į medžio, krūmo margą žvilgsnį
tarp išėjimo ir pradžios.
 
Yra malda, kuri atgimsta
ant lino žiedo,
ant diemedžio tvoros,
ir baimė netekčiai pradingsta
skaidraus lietaus lašuos,
kurie pavasariais ištvinsta
šakelėmis pabundančios gamtos.
Gerai, kad žydi sodžiuos viržis
ir grūdo daigas po grumstu bujos.
 
Yra malda, kuri nemiršta
ir duonos kvapas boružių taškuos...