Diptikas pirmas.

Užpustė dangų žiedlapiai žvaigždžių,
Sidabro gijos Žemės sapną buria
Upelio atspindžiuos... ir aš girdžiu,
Kai Tu, į Baltijos įbridęs jūrą,

Šauki žvaigždes pro gintarėjančius sakus,
Pro ašarą Tylos, pro Ledo skraistę –
Žeberklas Tavo aukso išlakus
Į Begalybę sminga, kaista

Vienatvės ugnyje! Miražai lyja
Į mano baltą sapną sutemų
Iš Tavo rankų... O dangaus lelija,
Suprasti žiedlapių šviesių imu

Žvaigždyne tirpstantį sidabro juoką,
Kai marių krantas trupa akmeny,
O upės bėga, Naujos Upės šoka –
Ir mes ant skardžio pusnyje vieni –

Užpustė dangų žiedlapiai žvaigždžių...


Diptikas antras.

Žvaigždynų marios – Begalybės spindesy,
Vandenio Giesmėje upeliai liejas
Ir Išmintis, kaip Aukuras šviesi,
Kaip Pirmapradis mūsų Žemės Vėjas...

Dangaus krantai ištirpo skaidrume
Žvaigždžių sidabro, sapnas nuvilnijo –
Tai marių Paukštės atnešta Žinia
Žvaigždyno žiedlapiais baltais išlijo

Svajones mūsų, metų labirintą –
Upių vagas ir skardžius švyturių,
O Žvaigždės Ilgesio širdin vis krinta,
Lyg sapnas iš padangės vyturių,

Žvaigždynų marios – Begalybės spindesy...