Paguosk mane, ateidamas į sapną,
Lai senos žaizdos peršti sopesiais,
Nes ilgesys kaip įėjimas salptas
Tave pro sieną akliną įleis.

Mane paglostysi tirštai pilkais šešėliais
Pilnėjančio mėnulio šviesoje.
Jokių vilionių, glėbį tik pravėręs
Tarp tavo rankų kviesi užsisklęst.

Nedaug tenoriu — tik išgirsti pulsą,
Tik žaižaruojančias vėl pamatyt akis,
Tik vėl pajust, kaip it jaunystėj ulbam,
O kraujo giesmę kas besulaikys?

Arba kaip vėstam, rūpesčius pamiršę,
Giedroj čežendami bekrintančius lapus
Ir glamonėt nors kaip šešėlis tirštas
Prisieki grįžt į ilgesio sapnus.

O visa kita jau išbarstė prasmę —
Nuskendo būto laiko duburiuos.
Pro sieną akliną padėk bent plyšį rasti.
Neprabundu — pilnatimi gėriuos.