Pučiam dulkes
Nuo apdulkėjusio viršelio pučiam dulkes,
Atverčiam, dviese skaitom, o raidelės smulkios...
Čia tik istorija, anuo metu rašyta,
Bet pasakosim viens kitam naujai... lig ryto.
Ir nesvarbu, kur dėsim daugtaškį, kablelį
Ar kito skambesio pridėsime po žodį...
Kuris ims pirmas pildyt paliktą tarpelį –
Bus tik tiesa... ir ji vertinga pasirodys.
Nors metų tėkmėje detalės nusibarsto,
Dviejų istorija vis tampa vertingesnė.
Tikiu, kas rašęs ją, be abejo, pritartų –
Nors laikas blukina spalvas, išsaugo esmę.