Kartą su kambarioke Vida sugalvojom šposą! Kai po vakarienės visi išėjo į sporto salę, mes kurpėm savo „šposą“. Langai iki pusės buvo pridengti baltom užuolaidėlėm ant gumelės. Tai buvo puiki slėptuvė mūsų sumanytam „baibokui“. Iš storesnio piešimo lapo iškirpom natūralaus dydžio žmogaus veidą. Akių ir burnos vietose padarėme skyles, kurias užklijavome raudona plėvele. Bendrabučio kieme virš prausyklos durų pernakt degdavo lempa. Ji apšviesdavo ir mūsų kambario langus. Baibokas lange gražiai sužibėjo savo raudonom detalėm. Prie lubų „knopkėm“ pritvirtinom balto popieriaus kilpeles, pro kurias pratempėm baltą siuvimo siūlą. Išbandėm. Veikia puikiai. Vos spėjom susitvarkyti, kai grįžo vaikai iš salės. Ėmėm ruoštis miegui. Auklei užgesinus šviesas, kaip ir kiekvieną vakarą patyliukais ėmėm pasakoti anekdotus. Mudvi su Vida buvom aktyviausios pasakotojos. Stasė, Irena, Augutė ir Kazytė jau ėmė šnarpšti. „Pats laikas“, – pagalvojau ir ėmiau traukti siūlą. Baibokas, pasišnarinęs už užuolaidėlės, paklusniai kilo aukštyn. Pro langą sklindanti prislopinta šviesa jį puikiai apšvietė. Atrodė fantastiškai.
– Mergos, kažkas per langą lipa, – sako Vida ir pašoka lovoje. Tuo pat metu pašoka ir Stasė su Irena.
– Vajeee! – klykteli Valė ir puola po antklode pas Kazytę.
Greitai paleidžiu siūlą ir šmėkla dingsta už užuolaidėlės. Vida pirštų galais sėlina prie lango ir žiūri į kiemą. Nežymiai pareguliuoja Baiboką.
– Nieko kieme nėra, – sako jinai.
Išgirdusi šurmulį, įeina auklė. Apibara mus. Vida sako, lyg tai kažkas per langą lipo...
– Durnelės, kas į antrą aukštą užlips. Kieme šviesa. Nedrįs niekas lipti, – ramina mus auklė. Pati prieina prie lango, pasižiūri į kiemą. Ten, aišku, nieko nėra. Išvariusi Valę atgal savo lovon, prigrasinusi būt tyliai ir miegot, išeina į savo kambarėlį. Girdisi, kaip tyliai groja televizorius.
Po kelių minučių vėl traukiu siūlą. Baibokas sužybsi raudonom akim. Mergaitės klykdamos, virsdamos puola per lovas ir kėdes kuo toliau nuo lango. Įlekia auklė, plyksteli šviesa. Spėjau laiku paleisti siūlą. Baidyklė tyliai šlumšteli į savo vietą. Auklė ne juokais barasi. Atseit vakarais prisipasakojam visokių baisybių, paskui ir sapaliojam, ir vaidenasi nebūti dalykai. Dėl viso pikto pasiėmusi prožektorių eina lauk. Pro langą matome, kaip vaikštinėja kieme. Po kiek laiko sugrįžta. Tik šiandien, atėjusi į tuometinius auklės metus, suvokiu, kaip baisu turėjo jai būti anuomet, naktį vaikštant po bendrabučio kiemą ir nežinant, kas už kampo laukia. Tada mane tik juokas ėmė. Nepagalvojau, kaip ji jautėsi. Grįžusi išvadino mus kvailėmis ir liepė miegoti. Gulim gana ilgai. Jaučiu, kad miegai visoms pabėgo už jūrių marių. Mergaitės neramiai kuičiasi lovose, vartosi nuo šono ant šono. Irutė net pagalvę pasidėjo į kitą lovos galą, kuo toliau nuo lango. Guliu, žvelgiu pro langą. Skaičiuoju žvaigždes. Netikėtai pradėjo lipti akys. Jaučiu, tuoj užmigsiu. Susirandu siūlą. Pamažu traukiu. Baibokas kyla. Kambary tylu. Nejaugi visos miega? Baidyklė išsilaisvina iš užuolaidėlės priedangos ir lengvai supasi šviesiam lango stačiakampy raudonai blykčiodama pražiota burna ir akimis.
– Aaaaaaa!!!!!!!! – nuaidi Irutės klyksmas. Jinai žaibu lyg katė susirango ant komodos.
– Aaaaiii!!!!!!! – klykia ir Kazytė su Vale.
Sutrinksi auklės kambario durys. Paleidžiu siūlą, bet tas susivelia ir įstringa kilpose. Baibokas nebekrenta už užuolaidos. Plėšiu siūlą per jėgą. Auklė atlapoja duris, įjungia šviesą. Nuo lubų pabyra knopkės su kilpelėm. Baibokas palube šuoliuoja link auklės. Toji šoka į koridorių, pokšteli durimis. Kyla didelis triukšmas. Trinksi kitų kambarių durys. Renkasi smalsūs vaikai. Kas čia buvo? Visi būriuojasi mūsų kambario tarpdury. Auklė bardamasi ieško ant pečiaus vakaro kaltininko. Suranda už padžiautų batų. Siūlas atveda prie mano lovos. Tyliai atsiprašinėju auklės, bet ji nesiklauso, barasi. Jaučiu, kad girdi mano maldavimus. Apsimeta. Grasina paskųsianti direktoriui. Galėsianti aš per pusnynus klampoti į mokyklą, jei bendrabučio tvarka nepatinkanti. Iki soties prisirėkavusi, nuvaro visus į lovas. Dar kartą pažeria krūvą grasinimų ir uždaro duris. Tyla. Tikriausiai stovi koridoriuje, klausosi. Ir televizoriaus negirdėti grojant. Viena po kitos ima šnarpšti nusiraminusios mergaitės. Išgirstu, kaip tyliai girgžteli auklės kambario durys, tyliai užgroja televizorius. Manęs miegas neima. Dar ilgai vartausi lovoj, svarstydama, ar tikrai auklė paskųs direktoriui, kol nejučia nugrimztu į sunkų sapną.
Rytas bendrabuty triukšmingas. Aptarinėjamas nakties įvykis. Man nelinksma. Vida bando pakelti nuotaiką.
– Ne pas tave siūlas buvo, – metu apmaudžiai.
– Neskųs, nepergyvenk, – sako Stasė. – Jai pačiai neunoras būt apkvailintai.
– Jetau, kaip išsigandau... maniau, numirsiu! – kvatoja Irutė.
Tik viena Irena tyli. Kažką mąsto. Paskui sako, kad gal geriau būtų visoms iškart nueit pas direktorių ir viską papasakot. Atsiprašyti. Gal dovanotų, neišmestų iš bendrabučio...
– Ne, nėra ko skubėt. Jei auklė neskųs, kam lįst į pavojų ir savanoriškai susimažint elgesio pažymį? – sako Augutė. – Reikia laukt.
O laukt baisiai nelengva. Ir miego trūksta, galva sunki. Mintys spiečiais sukasi galvoj, negirdžiu, ką sako mokytojai. Įpusėjus antrai pamokai, kažkas pabeldžia į klasės duris. Širdis šokteli krūtinėj ir muša muša galugerkly, net kvapo pritrūkstu. Mokytoja praveria duris, su kažkuo prislopintai pasikalba. Nieko negaliu nugirsti. Grįžta prie lentos. Paėmusi knygą, padiktuoja užduotis namų darbams. Paskui iš lėto sako:
– Žaneta, tave kviečia...
Atsistoju. Kojos negyvos, neklauso. Jaučiu, kaip tirpulio banga kyla aukštyn, tuoj pasieks širdį ir nualpsiu...
– Tave kviečia pas dantistę, – patikslina mokytoja.
Akimirksniu dingsta siaubas. Palengvėjimo šūksnis ištrūksta iš mano krūtinės.
– Valio! – nevalingai prasiveria burna, – valio! – dar kartą nuaidi mano džiaugsmas. Ristele išlekiu iš klasės, pokšteliu durimis, už jų palikdama nustebusius klasiokus. Ne jiems žinoti mano džiaugsmo priežastį. Auklė nepaskundė! Valio!!! Aš jai be galo dėkinga!