Ak, pasauli, kuo tu pavirtai? –
Dyla, dyla pilnatis iš lėto...
Kam per žandą atsuktą kirtai?
Dykuma virtai? O kurgi lietūs?
 
Kam tu įsileidai pro duris
Tuos, kurie apspjovė tavo slenkstį?
Gailestis? Dėl ko?  Nes bet kuris
Mins tave, kol tu jam nusilenksi...
 
O po to tirtėsi kaip kadais –
Ne dievai tave juk purtė – žmonės:
Uždengtais veidais, lenktais kardais,
Jausdami tarp lūpų kraujo skonį.
 
Ak, pasauli, vis dar ne vėlu –
Jūromis skandinki kelio dulkes.
Būk teisingu – ne labai geru,
Atsistok, bet ne po kojom gulkis!