švelniaplaukė  pūga pabaliuos –
ryškus nuoraudis degančių skruostų, –
balsvą veidą klajūnės žiemos
apšerkšnijęs dangus vėl nuglosto...

pasvajokime, žyrant varvekliams,
apie Sausio klajones miškais...
dovanoja dangus ledo žvaigždę lyg meilę,
speigui siaučiant, benamiu klajojant laukais...