Darganotas rudenėlio oras
Našlaitėlei veidą prausė,
Atūžę šiauriniai vėjai
Jai galvelę sušukavo.
– Leisk, tau pėdas nuvalysiu, –
Šnibžda jai po kojų žvirgždas,
O tamsi šalta naktelė
Siūlos paltą jai nuausti.

Našlaitėlė graudžiai verkia,
Prie berželio tyliai glaudžias:
– Nevaryk manęs, broluži,
Nenugąsdink šaltu vėju.
Tik prašau mane paguosti,
Ašarą nuo skruosto braukti.
Kauks miške vilkai pikti –
Aš viena bijau ten būti.

Prie žemės linko viksvos ilgos,
Upely grakščiai nusileido lapas,
Danduj pirmoji snaigė pasirodė,
Nugąsdindama pievų gėlę.
Vorai tinklus suskubo ruošt,
Žvirbliukai tuko nuo sliekų;
O našlaitėlė sau viena
Keliu keliavo alkana.

Liepelės liemenį našlaitė apkabinus
Šakele per skruostą švelniai braukė:
– Sesule mano, leisk priglust,
Nakčia pavargus vėl sušilt;
Mergaitei skausmą nuramink
Ir skarmalų tu jai neplėšk.
Šiltai šakelėmis apkaišyk,
Lopšinę sudainuok našlaitei.

Jau rankų pirštai mėlyni,
Šaltoj baloj baltos pėdos mirkso;
Varlių kurkėjimas tylus
Lydės lietingą rudenėlį.
Berželį lapai jau seniai paliko,
O sesę liepą viesulas aplankė –
Našlaitės nepriglaus jau niekas
Ir jos galvelės nešukuos jau niekad.

Našlaitė blaškoma audrų
Keliavo laimės sau ieškot.
– Keliai mane į tolį visad šauks,
O šiaurės vėjai mano širdį žeis;
Jau greit pūga atūš iš šiaurės
Ir sniegą verst pradės dangus...
Ak, kur man eiti, kur keliauti?
Kas drįs mane nakvynei kviesti?