Ne raselas žiba, žemes ašarėlas.
Aina jai par širdį pageluo unkstyvas.
Podukras dalala širdį jai sugėla.
Samanam apžėlus kaip smūtkelis ryma.
Laukia ir sapnuoja arklį, grėblį, plūgų,
Bet dykuos dirvonuos vėjas vilku stūgaus.
Jau sanai ažmiršam žemes tikrų kvapų.
Ažpleš iš kriūtines paskutinį lapų
Pometies, kas būta, širdim ažgyvinta ,
A dabar be džiaugsma žemes dienas švinta.
Prabočyk ,žemela ,kad tavi aplaidem
Ir nabesapnuojam tava giedra veida.
Kūkaliais ir sverem geltanuoja laukas.
Ilgesys keip gerves varų varom traukia.
Tas jaunystes dienas pometin atplaukia.
Risnoja beriukas, sunkų plūgų timpia.
Suartuos dirvonuos busilai ir pimpes
Vabalėlius renka, iš paskas sakioja,
A pakriūtam jievas keip mergelas moja.
Artojas runkovi prakaitų nubraukia.
Linksmas paskui bėrį jis dainelų traukia.
Ne kožnas  bemate, keip velėna virsta,
Keip šviežia duonela keip medus ištirpsta.
Ne kožnas bežina savas žemes kvapų,
Ne visi bemate, keip duonela kepa.
Prabočyk, žemela, kad tavi ažmiršam.
Aplaista žemela, keip ir žmones, miršta,
Bet turiu da viltį, paskutinį viltį,
Kad unūkai mūsų jims žemį pamilte.
Pragedres žemelas taks apniūkįs veidas –
Linksmas artajėlis vėl pa vagų braida.