Besimėgaujant šaltu ir juodu nakties oru, vaikštant palei upę ir mąstant, kurią dieną geriausia žudytis, kad būtų pasiektas didžiausias efektas, aš pamačiau ją. Ji buvo maža, vieniša, plikomis kojomis, pūsta balta suknyte, su didžiuliu rausvu kaspinu plaukuose, ėjo paupiu pasišokinėdama ir apsimetinėjo laiminga. „Tokios progos tikrai nepraleisiu“, – pagalvojau.
Staiga ji pasijuto lyg jai kažkas būtų užtvėręs kelią. Tai buvau aš. Mano 100 kg šešėlis krito ant jos menko, permatomo, gležno ir šlykštaus kūnelio.
– Labas, mergaite, ar niekas nemokino, kad naktį nesaugu vaikščiot vienai?
– Labas. Aš tik šiaip sau, prie vandenuko atėjau pabūt.
Prie vandenuko? Heh. Tuoj ji pabus ne tik prie vandenuko, bet ir vandenuke.
– Kas, mergaite, tu tokia, kur gyveni? Leisk, aš tave palydėsiu namo.
– Aš Anima. Kur gyvenu? Nežinau, aš prie vandenuko atėjau pabūt! Nenoriu niekur eit!
Maža gyvatė.
– Ei, mergaite, aš taigi nenuskriausiu tavęs. Nešalta? Tu basa vaikštai.
– Atstok nuo manęs, aš rėksiu!
Tegu tik pabando. Pirštai jau žiojosi. Vienas skardesnis garselis – ir pasmaugsiu ją.
Paėmiau ją už rankos.
– Einam.
– Niekur neisiu, atstok nuo manęs, atstok nuo manęs!!!
Tada riksmas.
Suėmiau jos kaklą, mano akys patvino neapykanta, smaugiau ją iš visos sveikatos, ir visas pyktis tik sustiprino smaugimą, ji nebegalėjo rėkt, jos akys išsprogo, veidas pamėlo. Mano rankos drebėjo nuo įtampos, aš smaugiau ir purčiau šitą mažą mergaitę, čia, naktį, prie upės. Dar kelios akimirkos ir ji – nurimo, jos rankos nusviro žemyn, akys žiūrėjo į skirtingas puses. Ji nebebuvo gyva.
Pats geriausias dalykas gyvenime yra tas, kad gyvenimas baigiasi.
Numečiau ją ant žemės. Pažiūrėjau į ją pasišlykštėjimo pilnomis akimis. Į galvą pradėjo lįsti mintys.
Ji buvo labai graži mergaitė. Žodžiai „labai graži mergaitė“ iš tokio amžiaus patino kaip aš skambėjo ganėtinai iškrypėliškai, tačiau jos grožis neturėjo jokios loginės jungties su seksualumu; mergaitės gražios gali būti ir iš tokios perspektyvos, kad vyras gali nenorėti jos išžaginti, tiesiog norėtų, kad jo dukra taip pat taip atrodytų – kad būtų tokia pat graži. Šitą mergaitę aš pažinojau gerai, tai ne vien išorinis grožis. Apskritai tikriausiai norėčiau tokios dukros kaip ji. Ji miela ir geraširdė, mylinti ir rūpestinga, tokiame lygyje, kokiame miela ir geraširdė, mylinti ir rūpestinga gali būti maža mergaitė.
Išrišau kaspiną, pririšau jai prie kojos akmenų. Prieš įversdamas į upę dar kartą pažiūrėjau į ją. Spjoviau jai į veidą ir rodžiau vidurinį pirštą stebėdamas, kaip ji grimzta dugnan.
Dabar galiu būti vyras iki tolimiausių sielos kampučių.