Argi ką tau galiu pasakyt, 
Jei nuo kalno žvalgais ir matai iki pat horizonto?
Aš jau traukiu žemyn
Ir šešėlių slėnis arti.
Tau matyti visi pašaliai,
Na, o man miglomis kelias klotas.
Tu dar ulbi giesmes,
O many kaukiant alkaną vilkę girdi.

Kaip tave suprantu!
Juk viršukalnėn teko užkopti,
Nuo stačios atbrailos
Laimės dienos nusklandė arais.
Kelio liko nedaug,
Neberūpi mintis kiauras lopyt,
Nes einu susitkit
Su šešėliais liūdnais ir pilkais.

Ne dabar, kada nors,
Tu atminsi, kaip raginai eiti,
Neprarasti vilties, 
Kaip stebėjais — kokia karšatis?
O ant kalno viršaus
Karčius purtys jauna, bet kita kumelaitė,
Na, o tu slėnio pakaraščiu slinksi
It būties nuvarytas arklys.

Nenorėjau įskaust,
Giedrą nuotaiką šitaip sudrumsti.
Jei ant kalno esi, 
Džiaukis apžvalga, sklęsk ir ulbėk.
Ką gi, slėnis čia pat —
Už maldos, už sutrupinto grumsto.
Nevainok, nesibark.
Gal ilsėtis tas pats, kas tylėt?

Gal kaukimas baisus,
Iki tavo ausų ataidėjęs,
Išlaisvėjančios sielos gūdi aimana?
Iš aukštai pro miglas
Nematyt, jog aš slėnį šešėlių priėjus.
Man jau temsta naktis,
Na, o tau tiktai aušta laiminga diena.