Kai pavargus nuo rūpesčių, metų, klajonių,
Aš užgesiu kaip žvakė, ištirpsiu kaip vaškas.
Nebeliks išminties, abejingų svajonių,
Kaip poemos gale – pasiliks tiktai taškas.

Ir išlėks mano siela į tamsą su vėjais,
Kur nebėra upokšnių, nebėra gėlių.
Ir pamiršim visai, apie ką mes kalbėjom,
Negirdėsiu jau niekada žodžio myliu.

Ką paliksiu išėjus į dulkiną karstą,
Ištrepentus rugsėjo žolynų takus?
Kažkada mano balso sudrebintą garsą,
Nuvalytus geltonus pušynų sakus.

Gal pamirš mane žemė, ištrins kaip purvyną,
Ir nuplaus mano pėdsakus ryto lietus.
Likę kartos dainuos, gers raudonąjį vyną,
Nieks nesveikins manęs, sveikins vieni kitus...

Liks tik užrašas trumpas ant mano paminklo,
Bet ir tas juk ne man. Tegu skaito kiti.
Ten pušelė alsuos – jos šakelė nulinko,
Lietaus ašara kaupsis juodam debesy...