Niekados

Mes įkalinti žodžių lede,
per liepsnojantį sniegą žirgai atšuoliuoja,
mano naktys sapnuoja tave,
o žvaigždynai mums kelią padangėj pakloja.

Sapno tiltais einu pas tave,
paukščiais mano vienatvėn nusninga,
tik spėliot, ar nueit pas tave man, ar ne,
nežinau, ar buvau dar kada toks laimingas.

Kaip sapne, kaip pavasario soduos,
saulė teka vėl mūsų delnuos,
neišnykt, neišnykt, man atrodo,
regesiams, kur vaizduotėj nešuos.

Nors einu aš per pašalą, gruodą,
bet turbūt nenueit niekados.
bitėžolė