Nesidauginom. Ką čia dalintis?
Nesusidedam? Tai menkos bėdos.
Pasizulinę įskeliam mintį,
Kad abudu velnių priėdę.

Gal todėl bambam, skonis kad prėskas,
Trūksta druskos bent pūdo, pipirų.
Erdvios talpos tarp niekas ir viskas, 
Drungnas — koks? Šiek tiek gyvas? Apmiręs?

Nors einu pusę žingsnio, tu — atbulas.
Į rytojų nueit nepavyksta,
Susiliejo emocijų padalos.
Vos kas ūkteli, bėgu į mišką,

Bet speigai vėl prie židinio parveja,
Kurs menka kibirkštim vos besmilksta,
Kad apginčiau ugnies šventą garbę,
Kad iš apmaudo jos neužpiltum,

Neužtryptum iš griaunančio įsiūčio,
Neužkeltumei tyčia ant stogo.
Dievas žino, kodėl mus surišo —
Velniava atsipyko, pabodo.

Turim laiko nedaug susitaikymui.
Pažanga — pasilabinam rytą.
---
Senos nuodėmės visos atleistos —
Už ligonį malda išklausyta.