Pasaka apie vaikiną, kuris ištikimai myli merginą.
Kol jos nebuvo, ta pati rutina, tik ji atsirado – gyvenimas įgavo prabą.
Šiom dienom tokia mada, viską metus apleist Tėvynę,
Važiuot į užsienį, dirbt fabriko „vergynę“.
Jie madų nesilaikė, kas vakarą parke viens kitam už rankų laikė.
Atrodo lyg būtų sustingę laike, lyg nieko nereikėtų, lyg ji už jo tekėtų.
Tačiau vieną dieną, kuri pakeitė jų gyvenimus,
Likimas, kuris juos supynė, juos ir išskyrė...
Jis gavo šaukimą gint Tėvynę, o priešas jau netoli.
Mergina „plėšosi“, jo išleist nenori...
Skruostais rieda ašaros, širdis daužos lyg pašėlus.
Žino, jog jei išsiskirs, matys tik vienas kito šešėlius.
Praėjo jau nemažai laiko, ji negavus dar nė vieno laiško
Vis ieško jo, bet jai neaišku.

Ar viskas jam gerai, ar tai tęsis amžinai?
Ar dar jį išvysiu, ar pasaulį savom spalvom pamatysiu?

Taip diena po dienos, tikėjo, kad bent ką nors sužinos.
Ir staiga trys su puse valandos, skambutis į duris.
Atidarius jas, užmerkia akis ir laukia žodžių, po kurių visą skausmą savyje užgožia.
Liko jai prisiminimai apie jų viltis, apie jų troškimus.
Tokia trapi dėlionė, trapus gyvenimas – vieną akimirką laiminga, kitą – jau nerimas.
Amžinybė jau seniai baigės, buvo vasara, dabar jau kris snaigės.
Širdis plyšta iš skausmo, iš nevilties, kad jų rankos nebesusilies.
Šią minutę jai be galo sunku. Ir pajaučia, jog kažkas viduj beldžia kaip su plaktuku.
Prisiminimai apie jį, apie jo svajones juos skatins gyvent ir pasiekt ko nori...