Raganizmas mano priedanga, o vakaras – klastotė.
Iš gluosnio lipam pragaru, į ąžuolą – pradu.
Įdomu, kiek dar lauksiu, kol drįsi pasakyti – pastojo
Raukšlėm katinas, prišertas pažadų.

Kėdė užlipo ant kitos – poruojas,
Įlūžo mūsų kopėčios, tai lipsiu ant kėdžių,
Nėra ant spintos nerimo, kur pernai pasidėjau ir
Žodžių, iš neapykantos raizgytų, nerandu.

Čia veidrodžiai, tik veidrodžiai kaip princai
Mums meluoja, sudegint tuos monopolius
Ir šachmatų lentas, daugiau netrauksim bilietų
Ir nekovosim šluotomis, nes tai – tik mano priedanga,
Bet vakaras kitoks.