Savyje
Nuo namų tu nepabėgsi –
Juoda kalmaro uodega
Pagaus, pritrauks ir užrakins.
Už devynių spynų girdėsi
Bebalsę varlę kvarksinčią,
O vieversys giedos prie lango –
Taip tyliai ir negarsiai –
Girdėsi cementu ropojančią boružę.
Šalia betoninių grindų regėsi
Tris kraujo telkšančius klanus,
O juose atvaizdas graudus –
Širdis tamsos ir melo karalijoj.
Grandines tempsi – jos ne trūks,
Tik dar labiau tave jos smaugs –
Tikėjimu tu pasikliauk,
Juk Dievas kenšinčių dar neapleido,
Lygioj kovoj padėt juk gali,
Bet...
Vargu, ar tu suklupęs atsistosi
Ir ranką drįsi Jam ištiest?