Taip gražiai pakilęs niekio rūkas virš pievų, virš galvos –
Andromedos ūkai – žaidžia laumės ant ežero – paryčiais
susipynę plaukai su žolynais –  o mums kas? – Gera čia
šitaip į būtį, išbūti, paikioti, ulioti šalia mito akivarų –
juk netrukdo – kai taip aišku, taip gryna,  – šitam vieškely –
visa, kas būva, kas verta, kad būtų: vėjai, dundulis ir beržas,
meškerykotis, paprastoji žuvis – mums nereikia auksinės, –
 o toliau – šuliniai su nusvirusiom svirtim, šiurenimas vyžų,
kibirai su šaltinio garsu,  mumyse atlinguoja bakūžė susmegus,
 bet dar samanom,  dar šaknim – į akis ir į širdį – loja šunes,
 spingsulė aprūkus, varpelis ant karvės ausies, piemeniokas
basom – o paskui šalčmirys – išalsuos trobelytės skalsa,  šiluma
laužys grubulį pirštų – paseilint – knatais, pakulom ir rateliais,
klumpėm, milais, pasakom apie dvylika mėnesių –  šituo tylim, tais
lobiais dar į save – žinau, ką sakysi, visa tai iš esmės neaprašomos esmės, 
kalinystė būtanamio, bet, išbuvus tą beržą, tą ūką, tą miglą – taip noris  –
savim ir savin, padalint ir padauginti kaip kūną ir duoną, kai taip gelia,
 taip srūva buvimas, ir nors netikslu – gerokai  per mažas mastelis, ne ten
pažymėta erčia ir vaga, nors kreivoki ženklai, nepaisant, žinai, taip norėjau
tylėt su tavim į pasaulį, į beržą, į šulinius, nors vis tiek ir šiek tiek apsigavom –
gal tai esmo rūkai virš akių, virš galvų ir virš pievų, čiabuviai gal vis tik ne
visai svetimi – esam – pienburniai du, du berniokai, gerai išsiganę, lakmonais
šlapiais ir veidais – dūšiom basom nepėsčiom, basnirčiom  mindami pirmą
gruodą, valio,ganiavos pabaiga, čia pat šiluma, jau čia pat – trobelytė – ir.