Artėjant žiemos saulėgrįžai Dorsi pradėjo ruoštis ritualinei šventei. Džiovino medžių šakeles bei spyglius, kad galėtų išgauti reikiamą smilkstantį kvapą. Susirado krepšyje giliai paslėptus ypatingus, apeigų arbatai skirtus, lapus. Kas rytą išeidavo ieškoti ir parsigabendavo po vieną ar du tinkamus akmenis ratui aplink laužą sudėti. Iš laužavietės atidėdavo geresnes anglis piešimui. Jas kraudama galvodavo, ar vilkas leisis išpiešiamas šventiniais simboliais, ar pavyktų tinkamai juos pažymėti ant kailio, o ne kaip įprasta – ant odos. Kartais baltasis pasiruošimą stebėdavo, kitais atvejais užsiimdavo savo veikla ar iškiūtindavo į mišką. Didelio susidomėjimo nerodė, tad mergina ir nesivylė, jog leisis išpaišomas. Vilkų, tikriausiai, kiti papročiai. Svarbu, kad būtų šalia.
 
Tai buvo svarbi diena, burtų ir stebuklų metas. Net ir paprastai į tokius reikalus nesivelianti, mergina nekantravo sulaukti šventės. Jai patiko mistinis artėjančios nakties pojūtis, visi ritualai ir šalčio dilgčiojimas. Prisiminusi šios nakties prietarus atsargiai nusišypsojo žiūrėdama į žvėrį. Be kitų dalykų, buvo sakoma, kad šventinę naktį supynus tarpusavyje dviejų žmonių plaukus – jų neišskirs jokios nelaimės ir netrukdys jokios negandos. Taip elgdavosi ir motinos su vaikais, ir geri kaimynai, bet daugiausiai įsimylėjėlių poros.  Dorsi yra pynusi kasą tik su motina ir senele, niekada neturėjo noro susirišti su kuom nors kitu. Žvilgtelėjo į snaudžiantį vilką ir nuraudo dėl prabėgusios minties.
 
Atėjo ilgai lauktas metas – ilgiausia metų naktis. Iš pat ryto Dorsi išskubėjo ruoštis. Prakalus ledą, kruopščiai nusiprausė šaltame vandenyje, kūnas turėjo būtų švarus. Sustūmė akmenis aplink laužą ratu taip, kad jie būtų pakankamai arti, jog sušiltų, tačiau ne visai prie ugnies, jog negalėtum ant jų lipti basomis, kas buvo ritualo dalis. Ant kiekvieno akmens išrašė atitinkamus simbolius, reiškiančius gerus linkėjimus: derliaus, sėkmės, gerų orų, sveikatos ir kitus. Mergina visus gerai žinojo, nuo mažens padėdavo mamai. Geriausius anglies gabalėlius pasiliko kūno ir, galbūt, kailio ornamentams.   
 
Kai suruošė visus likusius šventės reikmenis, atėjo metas gražintis pačiai. Reikėjo suspėti iki saulėlydžio. Nuėjusi į palapinę ir palikusi atvirą įėjimą, kad laužo šviesa apšviestų, mergina nusimetė drabužius ir atidžiai pradėjo simbolių paišymą. Minimalioms apeigoms užtektų vieno ar kelių piešinių, tačiau šį kartą norėjo daugiau pasistengti ir išsipiešė kone visą kūną. Kol ji buvo užsiėmusi – baltasis pakilo nuo laužo prieglobsčio ir išėjo gilyn į mišką. Tai Dorsi pastebėjo tik baigusi darbą ir norėjus pabandyti išpiešti simbolį ant balto kailio. Iš pat pradžių nepatikėjo, kad jo čia nėra. Apieškojo aplink palapinę ir artimose, vilko mėgstamose vietose.  Tačiau jo niekur nebuvo. Laukė, vis tik jis negrįžo. Vakarėjant mergina pradėjo nerimauti, greitai nusileis saulė, turės prasidėti ritualai, o vilko nematyti.
 
Neapsikentusi pasekė neužpustytais pėdsakais. Sekė užsispyrusi ir jau suirzusi. Nejaugi vilkas nesupranta, kaip tai svarbu? Snigo vis smarkiau, saulė po truputį slėpėsi. Tačiau Dorsi dar gerai įžiūrėjo pėdas ir paspartino žingsnius. Ėjo smarkiai mosikuodama rankomis ir stipriai statydama kojas. Už kalvos pastebėjo kelionės tikslą – tai buvo vilko paslapčių ola, ta pati, kur rado seną kailio išnarą. Širdis pradėjo smarkiau plakti, mergina nemėgo šios vietos. Gerai žinojo apie jos egzistavimą, vis tik nemėgo. Paskubomis pribėgo ir, pastebėjusi vidun įeinantį žvėrį, sušvilpė. Šis klausdamas atsisuko. Mergina visais būdais, žodžiu ir gestais, bandė paaiškinti, kad metas grįžti ir pradėti saulėgrįžos paminėjimą. Vilko žvilgsnis buvo tuščias, šaltas. Jis neketino niekur eiti. Papurtęs galvą nusisuko ir nupėdino atgal į olą. Susinervinusi Dorsi stryktelėjo ir bandė jį pasivyti, tačiau žvėris atsigręžęs iššiepė nasrus, užstodamas kelią į vidų. Ji žengė į priekį – baltasis suurzgė. Dorsi sugniaužė kumščius ir iš pykčio išrėkė: „Aš myliu tave!“ Baltasis nuleido galvą, pasukiojo ir nutapseno į olą. Rankos nusviro, kumščiai atsipalaidavo.

Mergina nurijo besikaupiantį nemalonų gniutulą gerklėje ir pastebėjo, kad renkasi vilko šešėliai, šį kartą labiau pasišiaušę, nei bet kada. „Ir ko tu tikėjaisi?“. „Juk sakėme, tau reikia dingti iš čia.“ „Pačiai bus tik blogiau.“ „Galvojai, kad jis pavirs princu ir gražiai ilgai gyvensite?“ „Tau čia ne vieta.“ „Vilkai nemoka mylėti.“ „Pasitrauk, kol ne vėlu.“ Šešėliai grasinančiai artėjo, tad apsisukusi Dorsi pasileido bėgti. Pasiekusi palapinę susiėmė už galvos ir užraudojo balsu. Ramiai negalėjo būti. Prisėdo ant vieno iš apeiginių akmenų, nusivalė ašaras. Galvojo, bandė suprasti. Atsistojo, suko ratus. Giliai ir sunkiai kvėpavo. Atsigėrusi vandens prisėdo ant kito akmens ir pastebėjo, kad šalimais išpieštas meilės simbolis. Prasiveržė ašaros ir spyrusi į riedulį nuėjo į palapinę. Praverkė visą naktį ir tik ryte užmigo. Moteriški šešėliai tylėjo ir nepriminė apie paliktus ritualinius šokius ant karštų akmenų ir plaukų pynimo mintis. Viskas subyrėjo į šipulius. Kuriuos, Dorsi jautėsi, lyg būtų suvalgiusi.