Akmenautojos
Atsimeni? Vasarom čia akmenavom. Atsimeni – vieškeliais – tuo dailesnius,
kuo labiau nutvilkytus – su duobėm, su rievėm, įskilimais ir nuoskilom,
gludintus vėjų, saulės, lietaus, Kūzės mėšlu smilkytus, krovėm vidun –
į krepšius – ir džiovinom. Paskui – lig rudens. Nes dar liepa. Dar ežerai –
ir vanduo – ribulėtais žiedais – o mums kas – vasarošiltis juk, vėtrų štilis.
Nėrėm į krantus, po krantais, valtin, po valtim, varlytėm, šunim, krauliu
barstėm brastas trupiniais, brailio ženklu užrašėm: Lina Neringa Vaida –
akmenautojos trys – metai mėnesis dienos kaip dienos, saulės žnybis,
išmazgota asla, šuliniais, upeliu, daržuose – ant galvos – skepetaitė,
apdainuotas piktažolės krytis. Bręsta krūtys, morkos, burokais – šešėlis
ant skruosto, nakvynė daržinėj, raštelis berniokams – ateikit pagąsdinti
naktį – drebėdavom, laukdavom, kaisdavo šienas, pasieniais ir pakampėm
brūženasi varpos, šlama rugiai jau pilnėja jau brinksta, taip rytais gaudavom
barti nors nieko – dar nieko – dar – net neprinokę – o akmenautojos trys –
su bausmėm – kibirais – neša žlugtą skalaut į upelį – kad tik nekliudyti
laumyčių plaukų, kur išdrikę kaip dūmai rūkstą užkvipęs kiškelio pyragas,
kad tik ne žaltvykslėm – į pirtį – laiku – jau kūrena tėvukas – smilksta
pasakos, šiurpės, mūsų augimai, sunkuliai, viskas – vandeniu – viskas –
kuždėjimais – ar kai mėnuo patvinsta, srūvi labai – skauduliais – ar tada
uosto šunys daugiau – ar anas tau šypsojo – tas baltokais plaukais – nedrąsoku
šypsniu – tas, kur vakar šaukei sapnuose – sap-nuo-se – nuo-se-se-se-se –
o atbudus – ruduo – jau rugsėjis, jau užaugo rugiai, jau patvinusios varpos,
sugipsuoti namai, gėlės – klombose, štampai špaklius klijuotės mokslai
darbas vaikai... O atsimeni – vasarom čia akmenavom? Aš savuosius
ištraukiu naktim kertėj gilumų želmenim dar šalvena, vaidenasi man
nemiegadieniais trys mergiotės – Lina Neringa Vaida – akmenautojos trys –
o tada vasarošilčiais srūvu – savim į save.