Šaltukas be žirklių jau karpo panosę,
Kepėjai dangaus kalnus miltų sijoja.
Manei, bus žiema — leis ramiai padrybsoti?
Apsnūdėlių tyko rimčiausi pavojai.

Girdi, kaip sienojai įskylantys pokši?
Pakurstyk ugnelę, kad ji nenusloptų.
Negaila auksinio už gabalą tošies.
Keiksnoji išgirtą sintetinį pluoštą,

Kuris it skarda tau ant kūno pastiro
Ir visas gražumas — pamėlusi nosis.
Žvalgaisi karštimo, ne šalto kefyro,
Mąstai ne kuo puošies, bet kuo apsiklosi.

O miestas kaip senas prisiekęs rūkorius
Stogais šimtapypkiais uždūmijęs kosti,
Varveklių nagus virš praeivių nukorė.
Nuščiuvo tarpuvartėj aidintys tostai,

Nes viskas, kas gyva, į kiautą sulindo —
Kai karpo tau nosį, ilgai nesklaidysies.
Dabar supratai, koks esi tu didingas —
Tik saulei sugrįžus išlįsi iš plyšio.