Pažįstami peizažai plaukia, plaukia...
Tos pačios gatvės, kelias ir namai...
Atrodo, vakar buvo... Ten palaukėj
Lyg kelrodis – berželis. Taip seniai
 
Liečiau delnais švelnutę tavo žievę.
Tas medžio aromatas po lietaus!
Pažįstami veidai atgyja. Dieve,
Gal vėl jaunystės gatvėn sugrįžau?
 
Keistai užlieja sapnas: vėl gimtinėj
Ir baltas sniegas nugula pečius.
Praskrido paukštis, spalvos susipynė
Ir nunešė tolyn sparnų garsus.
 
Plevena karštis nuo uždegto laužo
Ir supas Grigo ratai virš galvos.
Tirpstu tyloj. Girdžiu žolė kaip auga,  
Kaip vėjas kalbina lig pat aušros.
 
Iliuzija ramybės. Tiktai upėj supas
Ir spindi atšvaitas ryškios žvaigždės.
Boluoja mėnuo. Karštos tavo lūpos...
Kiek daug svajonių čia ir kiek vilties...