... vis dar esame Marakeše, Maroko mieste. Greitai savaitė kaip čia. Nežinau, bet man čia laikas teka kažkaip kitaip, gal lėčiau negu namie.
Gyvenam riade (taip čia vadinasi svečių namai Medinoje arba, paprasčiau sakant, senamiesty).
Čia sutikom Naujuosius. Vis dar keistas pojūtis tūno manyje. Vis atrodo, kad dar neatėjo tie Naujieji. Nebuvo eglučių, fejerverkų. Dukrytės užsakytam vietiniam gražiam restoranėly sutikome juos. Buvo vietiniai valgiai, įdomi programa. Bet šventėm tik turistai. Vietiniai patarnautojai padarė viską, kad jaustumės puikiai. Taip ir jautėmės.
Tiesa, Naujus sutikom jų laiku, pagal mus jau buvo antra nakties.
Grįžtant į riadą Medina jau buvo nutykus, be dienos ar vakaro šurmulio. Reti savaip apsimūturiavę praeiviai, prekeivių paliktos šiukšlės, nei pulkų moterų su hidžabais (galvos apdangalais), nei vietinių elgetų, nei vaikų. Nutykę.
O kitą dieną vėl kasdienis jų gyvenimas, šurmulys, prekeiviai.