1. vandens srovė upėje. 2. upė, upelis 3. (upės) vaga 4. duburys gilesnėje upės ar pelkės vietoje 5. žema pieva tarp dirvų 6. (laiko) bėgimas, slinkimas 7. kryptis, linkmė
Lietuvių kalbos žodynas
 
Pirmą kartą mano rašomoje datoje iš karto antra mėnesio, metų diena. Pirmoji taip ir nepaliko rašytinio įspaudo, tik atmintį, vaizdus sąmonėje. Keisti, taupūs, netgi šykštūs šių metų naujametiniai fejerverkai. Pritilęs pasaulis. Gal nusigandęs? Gal nebeturintis pinigų? Gal nebematantis priežasties džiūgauti? Iš už namo kertės išpuolusi mažo berniūkščio figūrėlė, jo paleista vienintelė ne tiesiai aukštyn nuskriejusi menkutė pliauškė, bendram triukšme likusi niekieno neišgirsta, tepasiekusi tik pusiau vienintelio kiemo beržo augumo ir užlūžusi – taip ir likusi laiko tėkmėj kaip kažkieno pirmas bandymas. Besiblaškantis pulkelis benamių kačių – kažkas sutrikdė įprastą tvarką, niekur nebėra tylos ir ramios kertelės.
Stovėjau basa, sena, žila moteris, žvarbstanti po naktinukais prie kažkurio, vieno iš daugelio, tamsaus daugiaaukščio namo lango, stebėjau vyksmą gatvėje ir nė akimirkai nepamiršau savo beprotystės. Ką aš padariau? Ką aš padariau! Ką aš padariau... Kas pasikeitė pasauly nuo to, kad mano gyvenimas sugulė knygon?
Kažkada, dar mokinukai, buvom ekskursijoj cukraus fabrike. Mus lydėjęs gidas, senas, raišas vyras, prieš pradėdamas kalbėti į tuščio kambario vidurį atitempė maišą ir išpylė, tiesiog ant grindų, krūvą rudo cukraus. Kurį laiką nieko nevyko, paskui cukrus atgijo, ėmė krutėti, sklisti, bet gidas mus nusivedė. Nueidama atsigrįžau – cukrus buvo gyvas! Baigę ekskursiją sugrįžom į tą patį kambarį – visos jo grindys buvo  padengtos lygiu, plonyčiu cukraus sluoksneliu, o krūvos nebebuvo – išsivaikščiojo. Gidas tiek tepaaiškino, kad išvalytas cukrus tos savybės netenka. Manykit ką norit.
Tą matytą vaizdą man priminė iš leidyklos atvežta krūva knygų, sukrauta tiesiog ant grindų – pradžioj rami, bet netrukus atgijusi, pradėjusi išsivaikščioti – ryšuliais ir pavienėm knygom, mažėjanti. Procesas jau nesustabdomas. Vakar naktį, pirmą naujų metų naktį, paėmiau vieną egzempliorių ir ėmiau skaityti – kaip ne savo, kaip svetimą. Išaušo, o aš vis skaičiau, atsitraukdama tik kad atsakyčiau į šventinius sveikinimus, su siaubu tik dabar aptikdama klaidas, suvokdama menkumą – primityvaus, nevalyto savo gyvenimo. Kaip noriu, kad ji, knyga, būtų ne tokia, bet ji negali būti kitokia, nes toks, ne kitoks, buvo gyvenimas, toks, ne kitoks, mano gebėjimas rašyti. Nereikėjo, vai nereikėjo iškratyti cukraus iš maišo!
Ir jau nieko nebegalima ištaisyti. Visa viltis, kad pasaulio atminty taip ir teliksiu kaip menkas, kreivas tos vaiko paleistos pirmos pliauškės pėdsakas tarp Vilniaus namų. Beržas, kad ir kaip stiepėsi, nepraaugo miesto mūrų, kibirkščiuojantis mažučio berniūkūčio šūvio pėdsakas nesiekė nė tiek. Iš už namo išėjo vaiko tėvas, pašaukė jį, bet jis negirdėjo, stovėjo pasviręs į priekį, negalėdamas patikėti, kad iš viso ilgo laukimo tik tiek to išsipildymo blyksnio ir tebuvo – žybtelėjo ir užgeso.
Tėvas pakėlė vaiką, pasibruko po pažasčia ir nusinešė. Laikas taip pat nusineša viską, tik ne visada kaip mylintis tėvas. Šiandien jau sausio antroji. Džiugina tai ar liūdina?