Šiukšlės laiškas

Brangus Žmogau,
manau, turėtum ir pats prisiminti, kai dar visai visai nesenai mano žibanti sidabro suknia ir skardus vaikiškas juokas kaipmat patraukdavo visų dėmesį. Buvau tokia jauna, tyra mergaitė, su rožiniais kaspiniukais plaukuose. Kvepėjau vanilės ir kokoso riešuto priemaišomis, o mano ilgi garbiniuoti plaukai žaismingai spyruokliuodavo ant pečių ir dvelkdavo vaisių aromatu... O ar pameni, kuomet pats man sakydavai, kad šis mano nekaltas žavesys rodėsi spinduliuos neišblėstamai ir štai... Taip atsidūriau prekeivių rankose, iš kurių mane nusipirko toks didelis pilvotas ponas. Jis man buvo toks švelnus ir globojantis, gėrėjosi mano skaistumu ir neprityrimu bei žadėjo iškelti didelę Kalėdinę puotą mano garbei. Pasakojo, kokia aš būsiu stulbinanti šventės karalienė. Deja, atėjus šiai Didžiajai puotai, ją įsiminiau kaip savo baisiausią košmarą gyvenime, kurį vien prisiminus šiurpsta iš baimės oda ir pradeda šėlti širdis. Taigi šventės metu buvau apnuoginta iki pat savo laibų kojų pirščiukų, o mano sidabro suknia virto it sudraskyta žvėrių... Štai kaip gyvenimas moko ir štai taip po šios pamokos supratau,  jog ne visi pilvoti dėdės yra tokie linksmi ir minkštaširdžiai, kokiais dedasi. Pirmą kartą savo jauname gyvenime išmokau terminus – „nepasitikėjimas“, „išdavystė“ ir ƒ„klasta“. Pirmą kartą savo jauname gyvenime pajutau didįjį širdies ir krūtinės sopulį...

Dar visai visai nesenai mano žibanti sidabro suknia ir skardus vaikiškas juokas kaipmat patraukdavo visų dėmesį. Buvau tokia jauna ir tyra mergaitė... Dabar aš sušalusi ir purvina šiukšlė šiukšlė ŠIUKŠLĖ baloje.


Su dideliu apgailestavimu
Saldainio Popieriukas
Orinta