Šitas sapnas seniai man neduoda ramybės:
Kvepia laužo liepsna, pelenais ir aušra.
Traukia tõlin mane. O dangus toks pritvinęs,
Noris šokt dar aukščiau. Tik pradingsta staiga
 
Kelias, vedantis ten, į bedugnę saulėtą,
Klimpsta kojos žaroj ir tokia tyluma...
Aš seniai pamiršau, kas esu, bet iš lėto
Prieš akis plečias veidas mamos. Niekada
 
Man negrįžt į pasaulį, kur žydi gegužis,
Kur atokaitoj šildos pavargę žiogai.
Tarp pernykščio birželio ir rytdienos ūžia
Žodžiai mano užstrigę. Ilgam paklydau...  
 
Kvepia laužo liepsna. Prie ugnies prisilietus
Keičias viskas aplink, aš naktiniam miške.
Mėnuo šviečia aukštai ir upely išlietas
Žiba auksas versmėj. Žolės, šakos drauge
 
Glosto mano pečius ir linguoja į taktą
Su šešėliais gyvais. Kažką sako jos man.
Sapnas čia ar tikrovė? Įžengti gal raktas 
Į pasaulius trapius ūkanotoj migloj?
 
Žodžiai, mintys, svajonės likimai skirtingi
Pinas siūlais margais tarp aušros, sutemų.
Menam tuos visuomet, kurie gero mums linki,
Tuos, kas uždega laužus ir laukia prie jų.