Mes nutoldami verkiam ir bėgam per pašalą,
O dangus toks skaidrus ir dar tas avinėlių tylėjimas...
Tiktai grikši po kojom lyg ledas, lyg ašaros,
Nes žiema surakina viltis, nes per daug mes mylėjome,
Nes per daug mes tikėjom...
 
Bet šerkšnas nubalina
Medžių veidus, rankas, netgi širdis (o, Dieve, kaip tobula!),
Kad pamirštų kažką daug karščiau, netgi pelenus.
 
Tačiau sapnas sugrįžta ir regim pražydusią obelį.
Bet baltumas ne toks, būna kitas jo atspalvis –
Su virpėjimu vėjy...
Dėl to ir atsukome nugaras.
 
Mano mielas žmogau, ar pasmerksi tu pats save,
Kad žiema surakino viltis, nors mes to nenorėjome –
Tik pavargom sapnuot.
............................................................................................................
 
Nesapnuojančius nugali
Tas skaidrumas dangaus. Ir dar tas avinėlių tylėjimas...