Užvakar dėdė su akiniais ir baltu apsiaustu pasakė, kad mano plaučiuose gyvena vėžys. Matyt, koks burtininkas, kad sugebėjo krūtinėje paslėpti gyvūnėlį. Burtininko vardas buvo Daktaras, stengiausi prisiminti, jeigu kartais reikėtų nutraukti burtus. Pasičiupinėjau šoną, bet nieko. Jokių žnyplių neužčiuopiau. Matosi irgi tik mano atsikišę šonkauliai, bet turbūt toks narvas vėžiukui netrukdo. Tik kartais, kai palakstau laukais, padūstu, tai turėtų būti ir jam nepatogu. 

   – Ką jis ten valgo ir kaip jis ten gyvena? – garsiai susirūpinu.

   Mama tik užrauda neatsakydama. Jai irgi vėžiuko gaila. Poryt ir vėl važiuosim pas burtininką, jis vėl paklausys širdutės. Sako, kad burtininkas gali išgirsti, jeigu meluoji, todėl nemeluosiu ir pasakysiu, kad vėžiukui buvo nepatogu, kai laksčiau. Daktaras yra geras dėdė, turbūt padės padarėliui išsikraustyti. Nė kiek nebijau, o ir mama sakė, kad visai neskaudės.

– – –

   Šiandien važiuojam pas burtininką Daktarą. Dar visai nepanašu į rytą, tamsu ir sklando kažkoks rudas rūkas. O ir gatvė drėgna, lyg kažkas būtų paliejęs šokoladą. Balti ir geltoni žibintai kaip išsiskleidusios kiaulpienės. Bandau suskaičiuoti, bet jų tiek daug, visa pieva. 

   – Matai, koks gražus rytas, – pakalbinu pabilsnodamas piršteliu į krūtinę.

   Bet staiga užsikosau ir ant pirštinės suraudonuoja kraujas. Nedaug, tik keli lašeliai, kaip nuo adatos dūrio, ir beveik neskauda. Bet važiuoju ir bijau. O jei kažkas atsitiko vėžiukui?

   Matyt, vėžiukas serga. Įsižiūriu pro langą, priekyje vis daugiau mašinų, kurių šviesos kaip piktos raudonos akys.
 
   – Viskas bus gerai, – raminu nelaimėlį, įstrigusį mano plaučiuose. – Viskas bus gerai, tik nuvyksime pas baltąjį burtininką.

   O iš tikrųjų ir pats nežinau, ar pavyks paleisti padarėlį į laisvę.