Saulės spindesys pasislėpė. Pabudo šaltas ruduo ir garsiai nusižiovavęs ėmė lakstyti aplink pasiutusiu greičiu. Jį pamatę, lapai ėmė kristi nuo medžių ir bėgti kuo toliau nuo jo. Dėdė ruduo rijo viską, ką tik sutikdavo savo kely. Nunešdavo lapus, kurie iš baimės net spalvą pakeisdavo, išsigandusi rudens, žolė nubaldavo. Gėlės nustodavo kvepėjusios ir užsiskleisdavo. Šį kartą buvo ne kitaip. Jis įsismagino. Kaip reikiant papurtydavo ir žmones. Pastarieji, vos išvydę bebundantį dėdę, imdavo šilčiau rengtis. Ruduo jautė pareigą paruošti žemę žiemai. Jo papurtymai būdavo tik apšilimas prieš tikrąjį šaltį. Taigi šis ruduo nebuvo ypatingas. Buvo šalta, nyku. Lijo. Aplink lynojo lyg po karo išguldyti lapai, atsikėlęs pažiūri pro langą – žolė lyg pražilusi. Iš šiltos lovos nesinori kelt kojos.
Ir štai vieną dieną lietus nurimo. Trumpam išlindusi saulutė buvo greit užgožta naujų debesų. Vėjas nutilo. Visa žemė tarsi sustingo tyloje. Taip. Širdys jautė – tai tik tyla prieš audrą. Apsidairai. Ir štai pajunti mažutį šaltuką sau ant nosytės. Ir dar vieną. O! Štai jie leidžiasi... Iš pradžių palengva, lyg maži kareiviukai į mūšio frontą. Pirmieji nespėja nusileist – ištirpsta. Kiti nusileidę paskęsta nespėjusioje nudžiūti žolėje. Nieko nebus. Snaigės perkanda taisykles ir ima kristi būriais. Nebetirpsta. Pasilieka ant žemės. Sudaro legionus. Taip. Dabar nugalėjo jos. Žiema įsiviešpatavo. Nebeliko nei nubalusios žolės, nei gėlių. Medžiai apgulti, kad nebeaugintų lapų. Gamta prislėgta sunkaus kilimo. Kaupia jėgas naujam prasiveržimui visa esybe. Miega, kad pabustų su didesne jėga būtent tuomet, kai žiema bus įsijautusi į viešpatavimą ir nekreips dėmėsio į tai, kad po vieną kareiviukus pakeičia medžių pumpurai ir maži gležni daigeliai.