Amūras
Žinantys jau nepatars, kaip užbaigt sklandžiai rūpesčių vėlinį —
Daug atlieka daiktų ir minčių, ir darbų, ir vilties.
Baigia žiežirbos blėst, šešėliuoti vaiduokliai atsėlina
Ir išmelst negali — suturėti, apglėbt, prisiliest.
Jų kas metai daugyn, vis ilgiau prie tavęs jie užtrunka,
Kol ramybė bluki apkantuoja visus mazgelius.
Prijaukina tave prie minties, jog tarp jų atsikliūsi nesunkiai —
Artimuosius lankyt net iš TEN dar įmanoma bus
Taip, kaip lanko tave naktyje mylimųjų šešėliai.
Kada jie sapnuose, rytmečiais nesinori prabust.
Tad sukandi dantis ir dėkoji Amūrui už strėlę —
Su skaudžia patirtim, bet žinojimas perduotas bus.