Atviručių skiautelėm margom  išsibarsčiusi stalčiuos draugystė.
Pašto dėžės greit springs, berūšiuodamos, ką dar meni.
Pakeiksnoji save, kad blunki, kad į skiautes retai besuplyšti
Lyg brangiausi jausmai būtų šakėm braukti vandeny.

Už kalvos, anava, kyšo stogas bičiulio karšinčiaus.
Kam tie žodžiai dabar? Kyla dūmas į dangų — gyvi...
Bus kelionė ilga, svyra mintys — į glėbį nekrinta
Tie likučiai žmogaus, nes graudu, nes kiekvienas sudžiūnam savy.

Ką gi, eisiu rašyt. Jei reikės, net ir visą romaną,
Ko liūdėjau, džiaugiaus, kiek patyriau ir ką sutikau.
Atviručių skutai — dar ne visas gyvenimas mano,
O autografe bus Už pilnatvę, už pamokas — Tau.