Šiemet Kalėdos visai besniegės,
Šlapias peizažas per žemę driekias.
Per pliką dirvą rogės neslysta, –
Senelis pėsčias pas vaikus vyksta:
„Sveiki, berniukai ir jūs, mergaitės,
Atvilkau maišą visas sukaitęs.
 
Automobiliai ir traukinukai,
Kas pasakys man eilėraštuką?
Jeigu pašoksit ir padainuosit,
Tai ir kitus dar apdovanosiu”.
Visokius žaislus iš maišo traukia,
Džiaugias Kalėdų vaikai sulaukę.
 
Visiems žaidimai labai patiko,
Net pats senelis šokti įniko.
Eilėraštukus padeklamavę,
Po dovanėlę džiaugėsi gavę.
Ir daug saldainių buvo sukramtę –
Ilgai atmins jie šitokią šventę.
 
Tik po kiek laiko vakaras baigės,
Reikia jiems skirtis, nors labai gaila.
Ranka mojavo mieliems vaikučiams,
Žadėjo vėlei po metų būti:
„O kad to sniego kitąmet kristų,
Reikia jo melsti per Jėzų Kristų”.
 
Na ir seneliui laikas į kelią, –
Bet reikia laukti paties ponelio.
Tik šeimininkas toks pasipūtęs,
Šaukė, kad senis per mažai dūkęs.
Liepė, numetęs dešimtį eurų,
Nešti kudašių, visas įraudęs.
 
Senelis eina, o sniegas drebia,
Sielvartas liūdnas jam širdį slegia.
Koks neteisingas ponų pasaulis –
Bujoja melas, bjauri apgaulė.
Ir kas išaugs gi iš tų vaikelių,
Kuriems tarnauti turi seneliai.
 
Namo parėjęs rado tik žvakę.
Drebėjo rankos jėgų netekę.
Menka žvakelė menkai švytėjo,
Kalėdų seniui ašaros liejos.
Daugiau nebeisiąs vaikelių linksmint,
Nes jis per silpnas. Jam kojos linksta.