Aš jaučiu, kaip grįžti su ritmingais maldų išsopėjimais,
Nuo jausmų kaip nupusto aistra nuvertėjusias apnašas laiko.
Stoviu mūsų lauke, kur būtis — dorovingų kalėjimas,
Kur sušaudo kasnakt pakankinant — į širdį netaiko.

Neskaičiuoju dienų, nesvarbu, koks už lango sezonas.
Aš meldžiausi. Grįžai. Ko daugiau iki laimės bereikia?
Kartą, kitą klupau, kad paduočiau vaikams kriaukšlę duonos.
Gal kaltes atpirkau mūsų vienio savy nesuraikius?

Tu grįžai... Aš plazdu. Tik sparnai nuo laukimo apgruzdę.
Susilydė maldoj šimtą kartų nuzulinti žodžiai.
Po skaisčios pilnaties juk žinai, jog daugiau jau po vieną nebūsim.
Tai, kas šventa, brangu, ypatingai liepsnoja — be suodžių.

Tau šypsausi rami. Maldą pabaigė lūpos suskirdusios.
Dėkui, snaiperi, tau, kad galop aš laisva, kad pataikei.
Visa kita — smulkmė. Dešimtukas tik vienas — į širdį.
Ką begali mirtis, kai vaikų kraujy mes abu aidime?