Sapnas

Šiąnakt miegas negydė. Viską atėmė nieko neduodamas.
Jis netildė košmarų visatoj ir neleido pagaliau palaimingai nubust
Šiąnakt penktą simfoniją grojo, grojo  kurčias Bethovenas
Ir rašė, rašė eiles poetai iš Dievo malonės – pamiršę žodžius.
 
Šiąnakt garbūs teisėjai nesidangstė daugiau šilko mantijom, neieškojo įrodymų –
Apsišaukt jais galėjo kiekvienas kvailiausių kvailiausias kvailys
Girti budeliai giljotiną galando nepalaukę perskaitant nuosprendį,
Paskutinis, nesuteiktas žodis pradingo minios klaikiam šurmuly.
 
Aš mylėjau... Mylėjau aš... – dar vis lūpos šnabždėjo nebodamos,
Kad jau baigės baisioji ilgiausia naktis, brėkšta dienai trumpiausiai dangus –
Savo penktą simfoniją tebegrojo raudodamas kurčias Bethovenas,
Teberašė eiles poetai iš Dievo malonės – pamiršę visus žodžius.
 
Mano meilė manęs neišteisino ir teisėjų nakties neįtikino –
Kas tokia aš, kad maža tarp didžiųjų negavus leidimo kalbu?
Kas man suteikė teisę girdėti, jei Bethoveno natos negirdimos,
Jeigu tyli poetai iš Dievo malonės, pamiršę protėvių savo žodžius?
daliuteisk