Toli kur bebūčiau, užsimerkus – regiu vėl gimtinę,
Prie namų baltą sodą ir išvaikščiotus savo takus,
Ir motulės rankas, rugių pievą banguotą, supynes,
Kilau kur į dangų, savo liaunus išskleidus sparnus.
 
Dabar rudenėja, smičius traukia žiogai kiek apsnūdę,
Tik akmuo palei kelią, pasidengęs migla rytine,
Vėjui šnabžda liūdnai ir gėla, įsigėrus į kūną,
Griaužia kirvarpa sielą ir vis šaukia sugrįžt pas tave –
 
Gimtan sodžiun – ten įkvepi laisvę, pulsuojantį gėrį,
Giesmę vyturio mažo ir atvėrusi rojaus vartus,
Tu svajonėn žengi, kur išdygęs želmuo rasa žėri,
Kur jaunystė sugrįžta, vėl nubraukus praleistus metus.
 
Kur bebūčiau – širdis lieka čia. Ir kas kartą iš naujo
Aš jaučiu tą gerumą, šiltą kvapą gimtųjų namų.
Man užtenka ir tiek. Smelkiant pūgai ledinei lig kraujo
Gyvenu ir svajoju, su tavim kolei esam kartu.