Vienumoje palikti šešėliai žvalgėsi vieni į kitus. Pailgi, lankstūs, bekūniai merginos pirštų ir rankų atvaizdai švelniai apvijo vilko šešėlinę keterą, kaklą, kojas, viską, ką tik pasiekė. O kur nepasiekė, ten išsitempė, kad pavyktų apglėbti. Trynėsi, sukosi ir murkė. Švelniai, meiliai, bet tuo pačiu godžiai. Vilko šešėliai stojiškai nejudėjo. Nevijo šalin, tačiau savo letenų netiesė. Be jokio atsako pasisukinėję Dorsi šešėliai nurimo, nukiūtino į savo kampus. Žvėries atvaizdo pabirusios akys nusekė, o pasislėpusios iltys nebyliai nusišypsojo.
 
Dienos bėgo greitai ir maloniai. Žiema kėlė nemažai rūpesčių ir darbų buvo į valias. Ne kartą teko gelbėti palapinę nuo sniego svorio ar pūgos taršymo. Kiekvieną dieną reikdavo praminti tuos pačius takus per naujo ir atlikti rutininius darbus. Nors kiekvienas rytas atrodė panašus, tačiau kas vakarą vis pasitaikydavo nauja, maloni smulkmena. Dorsi mėgavosi tiek rutina, tiek netikėtumais. Su juo viskas įgavo kitą svorį. Pūgos, rodėsi švelnesnės, šaltis mažiau stingdantis, tyla – pilnesnė.
 
Žinoma, baltasis turėjo ir savo reikalų. Kartas nuo karto palikdavo palapinės prieglobstį, tačiau visuomet grįždavo. Jeigu ne tą vakarą, tai kitą. Laukimo akimirkos merginai pradžioje buvo sunkios, priminė ką tik pasibaigusį nerimo jausmą, kai nežinodavo, ar kada nors sutiks baltąjį. Vis tik galiausiai ji priprato. Nors norėjo jį matyti, liesti ir girdėti kiekviename žingsnyje, suprato, kad tai neįmanoma. „Vilkai yra gan savarankiški gyvūnai, mėgsta pakeliauti, pabūti vienumoje“, – kartojo sau mintyse Dorsi.
 
Po neapdairaus klampojimo baltame sniego liūne mergina pasijuto prastai. Sukilo temperatūra, nusilpo kūnas. Dorsi gulėjo pataluose. Sunku buvo keltis. Žvėris nepaleido jos iš akių. Norėjo padėti, tačiau nesuvokė kaip. Prisiminusi ji susirado kuprinėje vaistinę šaknį, tačiau augalas buvo nutriušusias, paskutinis. Veiksniam gėrimui išvirti reikėjo bent trijų. Vilkas įdėmiai stebėjo nevykusias pastangas surasti palapinėje dar tokių šaknų, kol galiausiai priėjęs pauostė vaistažolę ir iššokavo laukan. Grįžo už pusės paros, nešinas net keliomis tinkamomis šaknimis. Dorsi veidas nušvito, kiek galėjo sergančio žmogaus. Suvartojus gėralą pasijuto geriau, tačiau tai buvo tik sveikimo pradžia. Praėjo šiek tiek laiko ir pasijutus geriau mergina išsiruošė įprastinių rytinių darbų. Vilkas pastojo kelią urgzdamas. Kad praleistų, mergina turėjo jam įrodyti, jog jau išties pasveiko. Ji paėmė žvėries leteną ir ja braukė per savo kūną, sustodama ties kakta, parodydama, jog temperatūra nukrito; ties krūtine, leisdama pajusti, jog taip smarkiai nebesikilnoja ir kvėpavimas normalus, atsižvelgiant į aplinkybes. Tik gavęs pakankamai įrodymų vilkas išleido Dorsi iš palapinės.
 
Merginos šešėliai dar ir dar kartą vijosi apie vilko, pastoviai besiglaustydami, šnabždėdami gražius dalykus apie baltąjį, išduodami Dorsi svajones. Atsakančioji, arba tylioji, pusė laikėsi tvirtai, bet atrodė, kad tai jausti ir girdėti yra malonu.
 
Vakare, kai žvėris užmigo, ji tamsoje, pripratus akims, žiūrėjo į baltąjį. Stebėjo, kaip kilnojasi krūtinė, kaip retkarčiais nevalingai sutrūkčioja koja. Dorsi viduje buvo tiek daug. Viskas tarsi veržėsi pro kraštus ir ji norėjo paleisti kaip sraunią upę. Norėjo, kad vilkas išgirstų, suprastų, atsakytų... Bet jis buvo žvėris, nemokėjo kalbėti. Kartais atrodydavo, jog jis supranta, tačiau kitais atvejais Dorsi nebuvo tikra, mat baltasis profesionaliai maskavo savo emocijas. O merginai norėjosi rėkti ant viso miško, kad visi sužinotų, kad vilkas pamatytų tą ugnį. Prisiglaudė ir stipriai įsikibo. Nenorėjo trikdyti miego, bet nors trumpam.
 
Po ilgų apmąstymų mergina kiek nurimo. Supratusi, kad tai gali būti tik jos pačios problema. Dėl to, kad ji yra tokia, žmogus. Jeigu pati nemokėtų kalbėti, nebūtų taip sunku kas kartą sulaukti tylos iš pašnekovo. Jeigu pati nesuprastų žodžių, užtektų ir prisilietimo kaktomis, ir vaistinės šaknies. Mergina tai vertino, net labai. Vis tik ji buvo žmogus, moteris, kuri visą gyvenimą naudojosi kalba, gavo ir teikė informaciją jos pagalba. Tad taip troško nors vieno sakinio, kuris patvirtintų ar paneigtų visus pastebėjimus ir interpretacijas.
 
Eilinį kartą merginos šešėliai apsivijo baltojo ir sušnabždėjo: „O tu žinai, kad vilkas jai labai patinka?“ „Vilkui ji irgi patinka“, – ramiai tarstelėjo įprastai tylintis žvėries atvaizdas. Moteriški šešėliai sukosi aplink laužą džiūgaudami ir šokdami, raitydamiesi iš malonumo ir garsiai besišypsodami. Iki pat ryto. Miegui nebeliko laiko. Suvokimas, kad olos paslaptis dar neatskleista, vilko ketinimo išsikraustyti klausimas dar aktualus, niekur nedingo. Tačiau tą naktį buvo šventė.