Atskaita
Už vieną valandą buvimo su savais
Spyruoklė laikrodžio vos įtampą atlaiko.
Net nebeprašvogždžiu Paleisk mane, paleisk,
Pro miglą ašarų nebesimato skaičių,
Kažkas virvutėm timpčioja rankas —
Mes iš dalies visi marionetės.
Sunku esmes iš trupinių iškast,
Nelengva rast patogią būvio vietą.
Ištrūksti valandai iš nebaigtų darbų
Su dovanom it koks Kalėdų senis.
Saviems pabūt bent valandą svarbu —
Vienodą pulsą laikrodžiai tiksena
Visus metus, išgryninę garsus,
Vėl iki blizgesio krumpliaračius nušveitę,
Juk nori geras būti — pamatei gerus,
Ne valanda — gyvenimas štai taip netruks praeiti.